žėrėti

žėrė́ti, žė̃ri (žė̃ria, žė̃ra, -ė́ja), -ė́jo intr. KBII167, K, Rtr, BŽ461, KŽ 1. R179,180, MŽ237,238, N, J, L, NdŽ rusenant šviesti, žėruoti, žerplėti: Židinyje žė̃ri žarijos Š. Žė̃rinčios anglys KI554. Žarijos žė̃ra, kad išdegusios y[ra] Dov. Ugnis atsiradusi per kūdikių rankas, kurie pagal savo būdą sau „valgį virtisi“ norėję ir tam žėrėjančią anglį vartoję LC1887,20. Kad nors ir aprausta po pelenais, ji (ugnelė) neužgestų ir naktyj žėrėtų Vd. Bus įmestas į ugnimi žėrinčią krosnį! brš. Jei priežedoje ugnis ima žėrėt, tai prieš šaltį LTR(Ant). Sulinkęs pigmėjas trynė medį į akmenį, jis norėjo žėrinčios ugnies A.Škėm. Par laukelį jojau, laukelis dunzgėjo, ir iš žirgo padkavėlės ugnelė žėrė́jo JV185. Kur užmyniau akmenėlį, ugnelė žėrė́jo JV14. ^ Kaip žėrinčios anglys į krūvą suseina jie (krikščionys) Ns1832,11-12. 2. ryškiai šviesti, švytėti, skleisti šviesą: Spinduliais žėrė́ti KI159. Žvaigždės tiktai žė̃ri, šalta [žiemą] Lnkl. Ak, kaip nuostabiai tos žvaigždės žėri… J.Aist. Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, prieš amžius uždegtas senajam židiny B.Braz. Saulelė kopti paliovė ir, aukščiaus savo žė̃rintį nuritusi ratą, ant dangaus išgaidryto sėdėdama žaidžia K.Donel. Saulė žėri iš mėlynos padangės rugsėjo pradžios gaivia šiluma L.Dovyd. Tai ne ugnis, tai saulė žėri languose K.Saj. Aušra lipo virš stogų, žėrėjo tarp medžių M.Katil. Dangus žėrėjo milijonais didelių ir mažų žvaigždžių nusagstytas A.Vien. Vakare sutemus visas miestas žėrėjo degančiomis lempomis Kel1871,138. Atbėgo žirgas … – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žėrė[ja], o balnas ir pasamonai dar dailiau BsPII118(Srd). Mėnesėli, žėrė́k, šviesybę savo rodyk (d.) Ssk. Nuo vakarinių atspindžių maži, kreivi langai žėrėjo raudoni, lyg ugnim ir krauju pasruvę A.Vaičiul. | prk.: Meilė terp brolių kaip saulė žėri Tat. 3. R, MŽ, N, OG293, Amb, ŠT66 atmušant šviesą blizgėti, spindėti, tviskėti: Vynas žė̃ria iš stiklo KI477. Pamastas [bažnyčios] žė̃ri kap stiklas Dglš. Krygiškas katilas, iš kurio žėrinčias kulkas šauja R139, MŽ183. Tie medelikai (medaliai) žė̃ra ant krūtinės Jrb. Šarmu iš pelenų išvelės audeklus lininius, tai tik žė̃ri Smal. Žė̃rinti tokie kilimai Sug. Akmuo karbunkulas ugningas žėrįs kaipo žarija deganti SPII215. Tai žė̃ria kaip auksas KII212. Jos rusvi plaukai žėrėjo kaip auksas J.Sav. Paukštis (gaigalas) nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė A.Vaičiul. Ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai J.Balč. Mūsų žemė ir jūra, ir aukštas dangus rytmetinėj aušroj tyru gintaru žėri V.Myk-Put. Nuo aukso, sidabro, deimanto, žemčiūgų, zerkolų ir visokių grožybių pakajai žėri BsMtI22(Brt). Žėri žalčio rūmai, – gintaro takai S.Nėr. Ei žiba žė̃ri aukso žiedužėliai ant baltųjų rankelių JD217. Kitų mergužių žiedai žėrėjo, o mano vienas jau surūdijęs KlvD108. Kamanėlės mano, auksinėlės mano, ant žirgelio žėrė́jo JD386. Kai ji sėdos į karietą, karieta lingavo, kai ji lipo iš karietos, auksu ji žėrėjo KlpD2. Anas nor auksu žėrė̃s, aš až jo dukteres neduosiu Prng. | Plaukai juodi kaip naktis, veidas – tai pienas ir kraujas, akys žėrėte žėri rš. Jos akys baisiai žėrėjo J.Balč. Daug vyno geria – kaip katės vemia, raudonos akys kaip pečius žėri (apie girtuoklius) (d.) Brž. Ma[n] jojo veideliai žėrė́t žėrė́jo JV335. O tie raudoni veideliai jau tik dėl kito žėrės LTR(Mrk). Net kakta žė̃ri OG95. Smalsumu ar įsigilinimu žėri juodos akys A.Vaičiul. Namai geri, net žė̃ri Dglš. Net žė̃ri [žirgas] OG293. Tik žė̃ri karvelė Dlgš. Apstaisęs bernas, net žė̃ri visas Klt. Nuo kojų iki galvos šilkais išsipusčius, kad net žė̃ri Vl. Net žė̃ra iš tolo obuoliai Žsl. Žė̃ri, burna matos, ot alyviniai obuoliai Klt. Partizanai suvargę, apšepę, ė ginklas žė̃ri Dglš. Durys teip nušveistos, kad net žė̃ri Šk. Mergos langus, stalus nušveitė, kad net žė̃ri Kt. | prk.: Rytuose randame ženklus žėrinčios lietuvių kultūros LTII599(Bs). „Anykščių šilelis“ – tai tikras mūsų poezijos šedevras, iškylantis XIX amžiaus vidurio lietuvių literatūroje kaip žėrinti meno viršūnė LKXIX36. Iš kaimo ir žėrė́jo (gerai laikėsi) Lietuva Alk. ^ Ne vis auksas, kas auksu žėri (žiba) B. Diedo karo, bobos žė̃ri (svirtis ir šulinys) Prng. Aukštai kara, žemai žėri Tvr. Žiba, žėri, neprisiekia nei dangaus, nei žemės (langas) Sch60(B). 4. OG25 prk. leisti kiaurai šviesą, būti kiauram, skylėtam, persišviesti: Žė̃ri visa pelėpė, kap nedengta Dglš. Skarelė jau visa žė̃ri, suplyšus Klt. Kaldraliūtė išklojėta, net žė̃ri Klt. Išnešiotas milas žė̃ri Švnč. Kokis čia tavo rūbas, kad perejõ žė̃ri Ml. Įpilelis a raudonas, a koks, i par tus tarpelius žėrė́s, toks retas būna [nėrinys] Plt. ║ būti pro ką matomam: Apipielavok aplink medžius, kad matytųs namai, žėrė́t Klt. Žė̃ri oras – tai šalta [daržinėje miegoti] Švnč. 5. KII26 prk. atsispindėti kokiam jausmui (akyse, veide), žėruoti: Jam džiaugsmas iš akių žėrė́jo KII212. O veide žėrėjo nenumaldomas įniršimas LzP. Ant žirgo sėdau, žirgs šokinėjo, o kaip užsėdau, visas žėrė́jo JV527. Per kiemą jojau, visas žėrėjau, tos mergytės norėjau KlvD76. Tarp vinkšnų ir eglių, samanotoj lūšnelėj, jis rado savo Barborėlę, kuri buvo žvaira abiem akim, ir abudu žėrėjo iš laimės A.Vaičiul. \ žėrėti; atžėrėti; įsižėrėti; išžėrėti; nužėrėti; pažėrėti; sužėrėti